Kas yra hakeris?
Daugumoje temu as randu klaidingas zinias apie Hakerius. Taigi pasakykit man kas jie is tikro yra. Kiek as skaiciau, tai hakeris - nestandartiskai mastantis programuotojas, sugebantis priversti programas atlikti uzduotis, kurioms jos nepritaikytos. Na o be assemblerio cia ne zingsnio, kadangi bet kokiu atveju visos programos kompiliavimo metu verciamos i assemblerio koda. Taigi reikia suprasti kompiuterio fizinius procesus ir duomenu organizacija. Informatika man manymu apskirtai yra mokslas, kuris apjungia matematikos ir fizikos principus. Na o assembleris kaip tik ir valdo fizinius kompiuterio procesus. Taigi asmuo ivaldes assembleri prie kompiuterio tampa tikru dievu, kuris gali atlikti BET KOKIA uzduoti.
Never argue with an idiot. They bring you down to their level and beat you with experience.
Nesutinku del assamblerio, kad galima atlikti bet kokia uzduoti. Tu uzduociu gali but ivairiausiu, kur tavo asm nepades. ASM nepakeiciamas crakinime, o hakinime nera labai jau svarbus (aisq ziurint ka laikai hakinimu).
Beabejo ASM zinios tau labai i nauda, bet jei tavo busimai profesijai/hobiui/veiklai ASM netures naudos, tai nesiulyciau i ji gilintis. Mano galva yra naudingesniu sriciu.
Beabejo ASM zinios tau labai i nauda, bet jei tavo busimai profesijai/hobiui/veiklai ASM netures naudos, tai nesiulyciau i ji gilintis. Mano galva yra naudingesniu sriciu.
Del to ir sukuriau sia tema, kad konkreciai issiaiskintume, ka laikome hakeriu. Taip pat praverstu atskirti hakerio ir crackerio savokas, nes jos is principo skirtingos.
--------------------------------------------------------
ASM yra zemiausio lygio programavimo kalba. Todel jos ivaldymas turetu buti bet kurio programuotojo tikslas.
--------------------------------------------------------
ASM yra zemiausio lygio programavimo kalba. Todel jos ivaldymas turetu buti bet kurio programuotojo tikslas.
Never argue with an idiot. They bring you down to their level and beat you with experience.
Publikuota:
http://www.hakeriai.lt/articles.php?id=8338
„Hi, gal kas parashis, kaip galima nuhekinti www.______.lt svetainę? Man ji labai nepatinka, ish kur galima atsisiųst jai exploitų, kad galima būtų nulaušt, ir kaip palikt defiace puslapį?
[Vienas iš ištrintų mūsų straipsnių komentarų]
Parašyti šį straipsnį mane paskatino tai, kad daugelis žmonių aiškiai nesuvokia vieno elementaraus dalyko. Ką galima vadinti hakeriais? Ne vienas žmogus neturi žalio supratimo apie tai, ką hakeriai iš tikrųjų daro, ir kokie jų idėjiniai bei moraliniai principai. Hakeriai dažnai nepelnytai kaltinami nebūtais dalykais. Kodėl?
Peržiūrėjęs didelį kiekį straipsnių (daugumą jų radau Interneto svetainėse ir elektroniniuose žurnaluose, pvz., 2600), kuriuose autoriai postringauja apie hakeriams kylančias problemas, atkreipiau dėmesį į faktą, kad retai nurodoma riba, kuri iš tikrųjų aiškiai atskiria kompiuterinio Underground pasaulio specialistus arba bent tokiais save laikančius kompiuterinio saugumo srityje dirbančius žmones. Iš esmės, kompiuterinio pasaulio požiūris šiuo klausimu (ypač didelį „ačiū“ galima išreikšti mus menkavertėmis naujienomis maitinančioms MIP) - aiškiai neigiamas („hakeriai - tai kompiuteriniai nusikaltėliai“) arba labai „kuklus“ („hakeriai - tai nuobodūs kompiuterininkai“).
Iš tikrųjų, egzistuoja mažiausiai du šios problemos aspektai: vienas teigiamas, kitas - neigiamas, ir tarp jų - aiški praraja. Ji padalina visus specialistus, dirbančius informacinio saugumo pažeidžiamumų srityje, į hakerius ir krakerius. Ir tie, ir anie daugeliu atvejų užsiima vienų ir tų pačių problemų sprendimu - kompiuterinių sistemų pažeidžiamumų paieška ir jų atakų atlikimu („įsilaužimais“).
Tačiau pats didžiausias, principinis hakerius nuo krakerių atskiriantis bruožas - tai jų siekiami tikslai.
White Hats vs Black Hats: hakeriai kuria, krakeriai - laužo
Pagrindinis hakerio tikslas - tyrinėjant kompiuterinę sistemą, aptikti silpnąsias jos saugumo vietas (pažeidžiamumus) tam, kad apie jas būtų informuojami sistemos kūrėjai ir vartotojai. To rezultatas – dėl ištaisytų klaidų padidėjęs sistemų saugumas ir darbo stabilumas. Kitas, ne mažiau svarbus hakerio tikslas - išanalizuoti kompiuterinės sistemos saugumą ir suformuluoti jos apsaugos lygio padidinimui reikalingus reikalavimus ir sąlygas.
Tuo tarpu pagrindinis krakerio užsiėmimas - būtent įsilaužimas į sistemą, kurio metu gaunama nesankcionuota prieiga prie svetimos informacijos, ji pavagiama ar modifikuojama. T.y., krakeris, iš esmės, niekuo nesiskiria nuo įprasto vagies, nebent tuo, kad jis įsilaužia ne į svetimus butus ir ieško ne daiktų - jo taikinys - svetimos kompiuterinės sistemos ir jose esančios svetimos informacijos vagystės.
Taigi, dabar mes žinome esminį skirtumą. Pirmoji grupė - hakeriai - kompiuterinio saugumo tyrinėtojai, antroji - krakeriai - tiesiog vagys arba vandalai-naikintojai. Pagal tikrąją terminologiją hakeris - tai specialistas, o 9 iš 10 krakerių drąsiai galima priskirti „žalių“ [dummies] kategorijai. Jie įsilaužia tik į prastai administruojamas sistemas, tam naudodami svetimas programas (dažniausiai jos vadinamos eksploitais - (angl. exploit - panaudoti).
Patys profesionaliausi krakeriai mano, kad iš 100 įsilaužimų profesionalams iš tikrųjų tenka tik apie 10 atvejų. Šie profesionalai - buvę hakeriai, nusprendę nebesilaikyti etinių principų. Juos, skirtingai nuo „žalių“ krakerių, aptikti ir sustabdyti labai sunku, tačiau nėra neįmanoma (prisiminkite, kad ir Mitnikas vs Šimomura atvejį). Akivaizdu, kad galimo įsilaužimo prevencijai arba jo padarinių pašalinimui būtina pasitelkti kvalifikuotą informacinio saugumo specialistą - profesionalų hakerį.
Vis tik manau, kad ne viskas taip vienareikšmiška. Būtų neteisinga suplakti į vieną krūvą visus krakerius, visus juos apskelbus vagimis ir vandalais. Krakeriai skirstomi į 3 grupes: vandalus, „pokštininkus“ ir įsilaužėlius.
Vandalai - labiausiai nekenčiama, žemiausia ir mažiausia krakerių kasta. Pagrindinis jų tikslas – įsilaužti į sistemą tam, kad ji būtų sunaikinta. Prie jų, visų pirma, galima priskirti krakerius, mėgstančius tokias komandas, kaip: rm -f -d *, del *.*, format c: /U ir t.t., bei veikėjus, rašančius informaciją naikinančius virusus bei Trojos arklius. Savaime aišku, kad visas kompiuterinis pasaulis krakerių-vandalų nekenčia, kaip tik gali; gerai tai, kad šioje stadijoje pradedantieji ir “normalūs“ krakeriai dažniausiai užsibūna neilgai (aš niekaip negaliu suprasti tų, kas rašo kenkėjiškus virusus, tuo kenkdami eiliniams vartotojams). Krakerių, kurie, laikui bėgant, nesugebėjo išlipti iš šios stadijos, o tik toliau tobulino savo naikinimo įgūdžius (pvz., Dark Avenger) kitaip, kaip socialiniais psichopatais, nepavadinsi. Tai - įprastos patologijos atvejis.
„Pokštautojai“ - mažiausiai kenksminga krakerių publikos dalis (žinoma, tai priklauso nuo jų mėgiamų pokštų piktumo). Jų pagrindinis tikslas - „brag‘n‘boast“ - bloga šovė, atsirandanti dėl įsilaužimų į kompiuterines sistemas, jose paliekant įvairius vizualinius efektus. „Pokštautojai“ dažniausiai nepridaro daug žalos (nebent moralinės). Šiuo metu tai - skaitlingiausias krakerių sluoksnis, dažniausiai jie serveriuose palieka įrašus apie savo buvimą („Your server compromised By John Smith“). Prie „pokštininkų“ priklauso ir virusų su įvairiais garsiniais bei vizualiniais efektais kūrėjai. Tokios „kūrybos“ rezultatai dažniausiai pasireiškia netikėtai pasigirstančia muzika, vaizdo drebėjimu arba apsivertimu aukštyn kojomis, įvairių piešinėlių dėlionėmis kompiuterio ekrane, ir t.t. Naujausia šios krypties mada - balsu prabylantys virusai ar siūlantys pažaisti Trojos arkliukai. Kiekvienam savi žaislai... Visa tai šiaip jau arba nekalti pradinukų šėliojimai, arba reklaminės krakerių-profesionalų akcijos.
Įsilaužėliai - profesionalūs krakeriai, kuriems krakerių terpėje reiškiama didžiausia pagarba. Jų pagrindinis užsiėmimas – įsilaužimas į kompiuterines sistemas, kad po to būtų galima pavogti jose saugomą informaciją. Dažniausiai tam, kad būtų atliktas įsilaužimas į sistemą, būtinos trys stadijos: kompiuterinės sistemos išnagrinėjimas, programinė atakos realizacija ir pati ataka.
Aišku, tikru profesionalu čia galima laikyti tokį krakerį, kuris, siekdamas savo tikslo, atlieka visas tris stadijas (pvz., pirmojo masiškai paplitusio internetinio kirmino autorius R.T.Morisas). Su kai kuriomis išlygomis profesionalu galėtume laikyti ir tokį krakerį, kuris, naudodamas trečiojo asmens gautą informaciją apie sistemos „skylę“, jos panaudojimą realizuoja, rašydamas specialiai jai skirtą programą. Trečiajai stadijai atlikti daug proto nereikia - ją atlikti gali bet kas, naudojantis svetimą įdirbį (eksploitus).
Iš principo tai, kuo užsiima įsilaužėliai - vagystės. Nepriklausomai nuo jų objekto - ar tai būtų failai, ar automobilis, įsilaužėliai niekuo nesiskiria nuo eilinių nusikaltėlių, tačiau ne viskas taip paprasta. Manau, kad mūsų šalyje, kurioje didžioji dalis programinės įrangos - piratinė, t.y, pavogta tų pačių įsilaužėlių, niekas neturi moralinės teisės skalbti jų šonus. Žinoma, įsilaužimo į kompiuterines sistemas su tikslu jas apvogti jokiu būdu negalima vadinti šauniu užsiėmimu, tačiau kaltinti krakerius-įsilaužėlius aš taip pat neturiu jokios teisės. Velniop korporacijas !!!
http://www.hakeriai.lt/articles.php?id=8338
„Hi, gal kas parashis, kaip galima nuhekinti www.______.lt svetainę? Man ji labai nepatinka, ish kur galima atsisiųst jai exploitų, kad galima būtų nulaušt, ir kaip palikt defiace puslapį?
[Vienas iš ištrintų mūsų straipsnių komentarų]
Parašyti šį straipsnį mane paskatino tai, kad daugelis žmonių aiškiai nesuvokia vieno elementaraus dalyko. Ką galima vadinti hakeriais? Ne vienas žmogus neturi žalio supratimo apie tai, ką hakeriai iš tikrųjų daro, ir kokie jų idėjiniai bei moraliniai principai. Hakeriai dažnai nepelnytai kaltinami nebūtais dalykais. Kodėl?
Peržiūrėjęs didelį kiekį straipsnių (daugumą jų radau Interneto svetainėse ir elektroniniuose žurnaluose, pvz., 2600), kuriuose autoriai postringauja apie hakeriams kylančias problemas, atkreipiau dėmesį į faktą, kad retai nurodoma riba, kuri iš tikrųjų aiškiai atskiria kompiuterinio Underground pasaulio specialistus arba bent tokiais save laikančius kompiuterinio saugumo srityje dirbančius žmones. Iš esmės, kompiuterinio pasaulio požiūris šiuo klausimu (ypač didelį „ačiū“ galima išreikšti mus menkavertėmis naujienomis maitinančioms MIP) - aiškiai neigiamas („hakeriai - tai kompiuteriniai nusikaltėliai“) arba labai „kuklus“ („hakeriai - tai nuobodūs kompiuterininkai“).
Iš tikrųjų, egzistuoja mažiausiai du šios problemos aspektai: vienas teigiamas, kitas - neigiamas, ir tarp jų - aiški praraja. Ji padalina visus specialistus, dirbančius informacinio saugumo pažeidžiamumų srityje, į hakerius ir krakerius. Ir tie, ir anie daugeliu atvejų užsiima vienų ir tų pačių problemų sprendimu - kompiuterinių sistemų pažeidžiamumų paieška ir jų atakų atlikimu („įsilaužimais“).
Tačiau pats didžiausias, principinis hakerius nuo krakerių atskiriantis bruožas - tai jų siekiami tikslai.
White Hats vs Black Hats: hakeriai kuria, krakeriai - laužo
Pagrindinis hakerio tikslas - tyrinėjant kompiuterinę sistemą, aptikti silpnąsias jos saugumo vietas (pažeidžiamumus) tam, kad apie jas būtų informuojami sistemos kūrėjai ir vartotojai. To rezultatas – dėl ištaisytų klaidų padidėjęs sistemų saugumas ir darbo stabilumas. Kitas, ne mažiau svarbus hakerio tikslas - išanalizuoti kompiuterinės sistemos saugumą ir suformuluoti jos apsaugos lygio padidinimui reikalingus reikalavimus ir sąlygas.
Tuo tarpu pagrindinis krakerio užsiėmimas - būtent įsilaužimas į sistemą, kurio metu gaunama nesankcionuota prieiga prie svetimos informacijos, ji pavagiama ar modifikuojama. T.y., krakeris, iš esmės, niekuo nesiskiria nuo įprasto vagies, nebent tuo, kad jis įsilaužia ne į svetimus butus ir ieško ne daiktų - jo taikinys - svetimos kompiuterinės sistemos ir jose esančios svetimos informacijos vagystės.
Taigi, dabar mes žinome esminį skirtumą. Pirmoji grupė - hakeriai - kompiuterinio saugumo tyrinėtojai, antroji - krakeriai - tiesiog vagys arba vandalai-naikintojai. Pagal tikrąją terminologiją hakeris - tai specialistas, o 9 iš 10 krakerių drąsiai galima priskirti „žalių“ [dummies] kategorijai. Jie įsilaužia tik į prastai administruojamas sistemas, tam naudodami svetimas programas (dažniausiai jos vadinamos eksploitais - (angl. exploit - panaudoti).
Patys profesionaliausi krakeriai mano, kad iš 100 įsilaužimų profesionalams iš tikrųjų tenka tik apie 10 atvejų. Šie profesionalai - buvę hakeriai, nusprendę nebesilaikyti etinių principų. Juos, skirtingai nuo „žalių“ krakerių, aptikti ir sustabdyti labai sunku, tačiau nėra neįmanoma (prisiminkite, kad ir Mitnikas vs Šimomura atvejį). Akivaizdu, kad galimo įsilaužimo prevencijai arba jo padarinių pašalinimui būtina pasitelkti kvalifikuotą informacinio saugumo specialistą - profesionalų hakerį.
Vis tik manau, kad ne viskas taip vienareikšmiška. Būtų neteisinga suplakti į vieną krūvą visus krakerius, visus juos apskelbus vagimis ir vandalais. Krakeriai skirstomi į 3 grupes: vandalus, „pokštininkus“ ir įsilaužėlius.
Vandalai - labiausiai nekenčiama, žemiausia ir mažiausia krakerių kasta. Pagrindinis jų tikslas – įsilaužti į sistemą tam, kad ji būtų sunaikinta. Prie jų, visų pirma, galima priskirti krakerius, mėgstančius tokias komandas, kaip: rm -f -d *, del *.*, format c: /U ir t.t., bei veikėjus, rašančius informaciją naikinančius virusus bei Trojos arklius. Savaime aišku, kad visas kompiuterinis pasaulis krakerių-vandalų nekenčia, kaip tik gali; gerai tai, kad šioje stadijoje pradedantieji ir “normalūs“ krakeriai dažniausiai užsibūna neilgai (aš niekaip negaliu suprasti tų, kas rašo kenkėjiškus virusus, tuo kenkdami eiliniams vartotojams). Krakerių, kurie, laikui bėgant, nesugebėjo išlipti iš šios stadijos, o tik toliau tobulino savo naikinimo įgūdžius (pvz., Dark Avenger) kitaip, kaip socialiniais psichopatais, nepavadinsi. Tai - įprastos patologijos atvejis.
„Pokštautojai“ - mažiausiai kenksminga krakerių publikos dalis (žinoma, tai priklauso nuo jų mėgiamų pokštų piktumo). Jų pagrindinis tikslas - „brag‘n‘boast“ - bloga šovė, atsirandanti dėl įsilaužimų į kompiuterines sistemas, jose paliekant įvairius vizualinius efektus. „Pokštautojai“ dažniausiai nepridaro daug žalos (nebent moralinės). Šiuo metu tai - skaitlingiausias krakerių sluoksnis, dažniausiai jie serveriuose palieka įrašus apie savo buvimą („Your server compromised By John Smith“). Prie „pokštininkų“ priklauso ir virusų su įvairiais garsiniais bei vizualiniais efektais kūrėjai. Tokios „kūrybos“ rezultatai dažniausiai pasireiškia netikėtai pasigirstančia muzika, vaizdo drebėjimu arba apsivertimu aukštyn kojomis, įvairių piešinėlių dėlionėmis kompiuterio ekrane, ir t.t. Naujausia šios krypties mada - balsu prabylantys virusai ar siūlantys pažaisti Trojos arkliukai. Kiekvienam savi žaislai... Visa tai šiaip jau arba nekalti pradinukų šėliojimai, arba reklaminės krakerių-profesionalų akcijos.
Įsilaužėliai - profesionalūs krakeriai, kuriems krakerių terpėje reiškiama didžiausia pagarba. Jų pagrindinis užsiėmimas – įsilaužimas į kompiuterines sistemas, kad po to būtų galima pavogti jose saugomą informaciją. Dažniausiai tam, kad būtų atliktas įsilaužimas į sistemą, būtinos trys stadijos: kompiuterinės sistemos išnagrinėjimas, programinė atakos realizacija ir pati ataka.
Aišku, tikru profesionalu čia galima laikyti tokį krakerį, kuris, siekdamas savo tikslo, atlieka visas tris stadijas (pvz., pirmojo masiškai paplitusio internetinio kirmino autorius R.T.Morisas). Su kai kuriomis išlygomis profesionalu galėtume laikyti ir tokį krakerį, kuris, naudodamas trečiojo asmens gautą informaciją apie sistemos „skylę“, jos panaudojimą realizuoja, rašydamas specialiai jai skirtą programą. Trečiajai stadijai atlikti daug proto nereikia - ją atlikti gali bet kas, naudojantis svetimą įdirbį (eksploitus).
Iš principo tai, kuo užsiima įsilaužėliai - vagystės. Nepriklausomai nuo jų objekto - ar tai būtų failai, ar automobilis, įsilaužėliai niekuo nesiskiria nuo eilinių nusikaltėlių, tačiau ne viskas taip paprasta. Manau, kad mūsų šalyje, kurioje didžioji dalis programinės įrangos - piratinė, t.y, pavogta tų pačių įsilaužėlių, niekas neturi moralinės teisės skalbti jų šonus. Žinoma, įsilaužimo į kompiuterines sistemas su tikslu jas apvogti jokiu būdu negalima vadinti šauniu užsiėmimu, tačiau kaltinti krakerius-įsilaužėlius aš taip pat neturiu jokios teisės. Velniop korporacijas !!!
Paskutinį kartą redagavo Laurynas 2005 08 05 16:09, redaguota 1 kartą(us).
Dar nepublikuota:
http://www.hakeriai.lt/articles.php?id=8946
Hakeriai, kas jie?
Neseniai, naršydamas Internete, aš perskaičiau įvairių statistikos tyrimų ataskaitas. Šimtai respondentų vienodai atsakydavo į vieną ir tą patį klausimą: "Kas pagal jus yra hakeriai?" Pasirodė, kad daugiau nei 65 % žmonių hakerius laiko psichiškai nesveikais žmonėmis, kurie nerado sau vietos realiame gyvenime, esą jie kankinami įvairių kompleksų ir kitų asocialių reiškinių. Daugelis paminėjo nepilnavertiškumo kompleksą.
17 % mano, kad tai išlošę pinigus įprasti banditėliai, kurie savo patirtį iš gatvės perkėlė į kompiuterinius tinklus.
Apie 9 % mano, kad tai "teisybės ieškotojai", kurie stengiasi ne pačiu paprasčiausiu būdu padaryti Žemėje tvarką. 4 % galvoja, kad tai paprasčiausiai smalsūs žmonės, kurie tylomis kapstosi tinklapiuose, kai kada linksminasi įvairiausiais egzotiškais būdais, o 5 % galvoja, kad tai kompiuterio apsaugos specialistai.
Daugumos miestiečių nuomone hakeris – tai toks storas akiniuotas vaikinukas, kuris visą laiką kažką kramsnoja ir krapštosi prie kompiuterio. Jis neturi draugų, jis vienišas, neklauso muzikos, nežiūri filmų... Būtent toks hakerio vaizdinys dominuoja respondentų mintyse.
Kas gi mes iš tikrųjų? Trumpai viską apibūdinsiu: slaptažodžių parinkimas ( brute force) – 13.9 % nuo bendro skaičiaus;
IP adresų pakeitimas ( IP – spoofing ) – 12.4 %
Atakos į apsaugos atsaką ( denial of service ) – 16.3 %;
Tinklinio eismo analizė ( snifingas ) – 11.2%;
Skanavimas – 15.9 %;
Tinklu persiunčiamų duomenų pakeitimas – 15.6 %;
Kiti metodai – 14.7 %
Jeigu susimąstytumėme, suprastumėme, kad daugiau nei pusė tų, kurie save vadina hakeriais – paaugliai, kurie mano kad vadinasi hakeriais "ir tai kažkas tokio"
Štai iš čia ir atsiranda didžiausias procentas brutforce, DoS, skanavimo tipo atakų. Tokio pobūdžio atakos nereikalauja didelių protinių galimybių. Kaip būtų gaila, tačiau šios atakos dažniausios/
Kas sudaro mažumas?
Talentingi žmonės, kurie nori patikrinti savo tinklo pažeidžiamumą.
Visa žinantys programuotojai, baigę programavimo mokslus įvairiose šalyse. Ir visai mažai profesionalių apsaugos specialistų, kuriems tai būtų darbas...
Webmaster_grm aka Stuffer
http://www.hakeriai.lt/articles.php?id=8946
Hakeriai, kas jie?
Neseniai, naršydamas Internete, aš perskaičiau įvairių statistikos tyrimų ataskaitas. Šimtai respondentų vienodai atsakydavo į vieną ir tą patį klausimą: "Kas pagal jus yra hakeriai?" Pasirodė, kad daugiau nei 65 % žmonių hakerius laiko psichiškai nesveikais žmonėmis, kurie nerado sau vietos realiame gyvenime, esą jie kankinami įvairių kompleksų ir kitų asocialių reiškinių. Daugelis paminėjo nepilnavertiškumo kompleksą.
17 % mano, kad tai išlošę pinigus įprasti banditėliai, kurie savo patirtį iš gatvės perkėlė į kompiuterinius tinklus.
Apie 9 % mano, kad tai "teisybės ieškotojai", kurie stengiasi ne pačiu paprasčiausiu būdu padaryti Žemėje tvarką. 4 % galvoja, kad tai paprasčiausiai smalsūs žmonės, kurie tylomis kapstosi tinklapiuose, kai kada linksminasi įvairiausiais egzotiškais būdais, o 5 % galvoja, kad tai kompiuterio apsaugos specialistai.
Daugumos miestiečių nuomone hakeris – tai toks storas akiniuotas vaikinukas, kuris visą laiką kažką kramsnoja ir krapštosi prie kompiuterio. Jis neturi draugų, jis vienišas, neklauso muzikos, nežiūri filmų... Būtent toks hakerio vaizdinys dominuoja respondentų mintyse.
Kas gi mes iš tikrųjų? Trumpai viską apibūdinsiu: slaptažodžių parinkimas ( brute force) – 13.9 % nuo bendro skaičiaus;
IP adresų pakeitimas ( IP – spoofing ) – 12.4 %
Atakos į apsaugos atsaką ( denial of service ) – 16.3 %;
Tinklinio eismo analizė ( snifingas ) – 11.2%;
Skanavimas – 15.9 %;
Tinklu persiunčiamų duomenų pakeitimas – 15.6 %;
Kiti metodai – 14.7 %
Jeigu susimąstytumėme, suprastumėme, kad daugiau nei pusė tų, kurie save vadina hakeriais – paaugliai, kurie mano kad vadinasi hakeriais "ir tai kažkas tokio"
Štai iš čia ir atsiranda didžiausias procentas brutforce, DoS, skanavimo tipo atakų. Tokio pobūdžio atakos nereikalauja didelių protinių galimybių. Kaip būtų gaila, tačiau šios atakos dažniausios/ Kas sudaro mažumas?
Talentingi žmonės, kurie nori patikrinti savo tinklo pažeidžiamumą.
Visa žinantys programuotojai, baigę programavimo mokslus įvairiose šalyse. Ir visai mažai profesionalių apsaugos specialistų, kuriems tai būtų darbas...
Webmaster_grm aka Stuffer
Paskutinį kartą redagavo Laurynas 2005 08 05 19:08, redaguota 1 kartą(us).
Dabar prisijungę
Vartotojai naršantys šį forumą: 2 ir 0 svečių